Nuotr. S.Čirbos nuotr.

Juozas Žimkus – gerai visiems pažįstamas žmogus, stipriai prisidėjęs prie to, kad Smuklės lyga gyvuotų du dešimtmečius.

Viena iš lygos legendų dalijosi savo mintimis apie SL progresą ir labiausiai džiuginačius dalykus. Dar yra keli žmonės, kurie lygoje žaidžia visus 20 metų, su šia lyga užaugo ir vyrų vaikai, savo karjerą SL pradėjo ir Margiris Normantas, tuo tarpu bendruomeniškumas ne vienam suteikė tikrų draugų, antrų pusių ir karjeros šansų – dalykus, kuriais džiaugiasi, vardino J.Žimkus.

Gerbiamieji, jūsų dėmesiui, interviu su Juozu! Praėjusį pokalbį su Sėkla galite rasti ČIA.  

– Juozai, kokia buvo tavo pradžia SL?

– Maždaug 2002–2003 metais bendradarbis sakė: einame pažaisti į pažįstamo komandą, ten – linksma chebra, reikia uždengti vieną žmogų, žaisime su lyderiais, ateik pažaisti. O tas vienas žmogus buvo Žilvinas Aleksandravičius (Juokiasi). Jis pelnydavo po 30 ir daugiau taškų – tą padarė ir mūsų rungtynėse. Taip jį ir uždengėme.

Tokia buvo linksma pradžia. Po to po truputį reiškiausi kaip žaidėjas, o vėliau aktyviai reiškdavomės komentarų skiltyje. Ten vyko savotiškas chatas. Po kelių metų pradėjome ir renginius paorganizuoti.

– Tai viskas įvyko neplanuotai?

– Taip. O kai Smuklės lygoje buvo komentarai, ten vyko antras gyvenimas. Mirc’e būdavo, kad po vienomis rungtynėmis sugebėdavo parašyti ir tūkstantį komentarų. Turbūt net geriausias Delfi straipsnis sunkiai tiek surenka. Už komentarus būdavo skiriamos žvaigždutės, kito narių lygiai, jie imdavo rašyti komentarus po vieną žodį, kad tik tų žvaigždučių surinktų daugiau (Juokiasi).

– Suaugę vyrai ir užsikabino už tokių dalykų?

– (Šypsosi). Ten dalyvavo ne tik vyrai – ir moterys. Turėjome tris žaidžiančias – Dovilę, Aistę ir Jurgitą. Taip pat būdavo sirgalių, kurios užsiregistruodavo ir komentuodavo. Chate būdavo ir sirgalių, ir žaidėjų – visų.

– Daug draugų pačiam davė Smuklės lyga?

– Daug pažinčių, daug draugų. Dabar visi pagrinde ir žaidžia. Buvome labai stipriai susibendravę, turėjome didelį bendruomeniškumą. Kažkas turėdavo servisą, darydavo akcijas padangų keitimui, kažkas pakviesdavo su nuolaida taisyti dantų, kažkas – su statybinėmis prekėmis ar baldais – kas kuo galėdavo, tuo padėdavo. Kai vykdavo aktyvus bendravimas, diskusijos apimdavo ne vien krepšinį – viską.

Vasarą darydavome krepšinio sezono uždarymą, bet prieš jį turėdavome sužaisti ir futbolo turnyrą. Tai būdavo didžiausias renginys, kur visi atsivesdavo šeimas, vaikus. Esame su Dovilės pagalba darę ir kitą renginį – ji surinkdavo moteris, padarydavome 3x3 komandas iš dviejų vyrų ir vienos moters bei taip žaisdavome. Darėme ir boulingo čempionatus. Viso to pasiilgstame, nes tai labai suartindavo visus lygos narius.

– Kokius pokyčius lygoje per tiek metų pastebi?

– Lyga paseno (Šypsosi). Daug kas išėjo, nebe daug liko senbuvių. Galutinis rezultatas toks, kad turime 13 komandų veteranų ir 8 – jaunimo, tarp kurių yra naujesnės ekipos „Materialistė“, „Reaktoriaus smogikai“, šiemet prisijungė ir „Auch“. Jei naujų komandų nebūtų, pagrindinio turnyro neliktų – nebūtų žaidžiančių. Bet turime ir 35+ auditoriją. Kurie neatkrito, taip ir žaidžia.

Tais laikais Smuklėje buvome išskirtiniai tuo, kad turėjome statistikos platformą. Ji buvo paprasta, elementari, kiek kiekviename kėlinuke pelnydavome taškų. Buvo žmonių, mėgstančių skaičiuoti, jie komentarų skiltyje rašydavo ir turėdavo statisto kategorijas. Buvo pastebima, ar tiek blokų kas atliko, ar kažkas padarė daugiau perdavimų. Juokais vadindavome tokius statistais ir uždarymo metu apdovanodavome juos marškinėliais su tokiu užrašu.

Tada viskas augo, progresavo, didėjo ir žmonių poreikiai, jie ėmė norėti nuotraukų, kitos medžiagos. Pradėjome judėti su naujomis technologijomis ir mes. Tik labai gaila, kad praradome visą senąją statistiką, kurios neįmanoma atstatyti. Nuo kitų lygų skiriamės tuo, kad pas mus daugiau bendruomeniškumo nei masiškumo – ne vien atėjimas pažaisti ir išsiskirstymas. Eini po rungtynių pasėdėti, išgeri alaus, pašneki, bendrauti, kreipiesi, kuomet kažko reikia – toks šeimyniškumas padėjo pagrindus.

Kaip tik galiu paminėti ir istoriją, kaip Dainius Novickas iš Kėdainių atsirado Vilniuje. Vienas mūsų bendras pažįstamas sakė: aš atsivešiu tokį vyruką iš Kėdainių. Tai jis ir atvažiavo toks mažas, naglas, kamuolio niekam neduodantis. Ilgą laiką muštravome, kol išmuštravome – dabar jis ir pataiko, ir kamuolį paduoda (Juokiasi). Čia aišku humoras, kaip jis atsidūrė Vilniuje – per Smuklės lygą (Juokiasi).

– Kokie momentai per visus metus SL įsiminė pačiam labiausiai?

– Labiausiai gal įsiminę yra finalai, bet nesvarbu, kaip viskas besibaigtų, uždarymo metu būdavo smagiausia. Visi susirinkdavo su antromis pusėmis, darydavome šventes populiariausiose vietose – „Stars and Legends“, „Artistuose“, „Alaus namuose“, svečiuodavosi įvairūs muzikantai, kaip „Išjunk šviesą“. Kai būdavo gera kompanija, gera muzika, alus ir maistas, visi taip susicementuodavo (Šypsosi)! Kasmet noras būdavo vis didesnis ir reikdavo ieškoti vis didesnių salių, kur tilptų tokia žmonių gvardija.

Tiesa, pamenu rungtynes, kur puikiais komandiniais veiksmais ir strategija prisidėjome prie Dainiaus 151 taško rekordo per rungtynes, kuris yra kaip ir oficialus ar neoficialus Gineso rekordas. Rekordas tai tikrai.

Tuo tarpu kaip organizatoriui ir lygos sirgaliui širdį labiausiai glostė rungtynės, kurios mūsų žvaigždžių rinktinė įveikė Sostinės krepšinio lygos, laikomos stipriausia mieste, žvaigždžių komandą.

– Ar yra žaidėjas, kuris įsiminė kaip tikras ištikimas komandos draugas, kurį komandoje norėtųsi turėti visada?

– Konkretaus nėra, bet čia galima panaudoti frazę: tas, kuris turi kamuolį ir yra laisvas, bet atlieka perdavimą dar laisvesniam.

– Kaip įsivaizduoji SL ateityje? Kokia būtų svajonių Smuklės lyga?

– Būtų smagu susigrąžinti senąją statistiką – senų laikų atsiminimui. Norėtume išsaugoti veteranus, jaunimą labiau paliekant kitoms lygoms. Taip pat dėl svajonių... Dar 2000 metų pradžioje architektas Žilvinas net buvo sukūręs brėžinius kukliai SL krepšinio arenai. Ten kiekvienos komandos sirgaliai turėjo turėti savo tribūnas, buvo pažymėtos ir alaus baro vietos, zonos ginčams ar sirgalių nesutarimams (Šypsosi). Pradžioje tai buvo tiesiog pokštas su minimi, kad Vilniuje būtų kuo daugiau sporto kompleksų visiems žmonėms judėti, kas šiais laikais labai aktualu.

Svajonė buvo turėti vieną ar dvi geriausias Vilniaus arenas, kur komandos turėtų savo laikus, galėtų žaisti ir neieškoti mokyklos salių. Tai tokia svajonė gimė dar seniai, brėžiniai atrodė įspūdingai, gaila, SL senbuviai paseno ir tokių gražių arenų, kurios greitai kils Vilniuje, nebesulauks (Šypsosi).